Dr. Kildos klinikoje, su šeimos gydytojo siuntimu, atliekamos nemokamos mamografijos pagal programą.

Straipsniai

Ūminis ryklės uždegimas (faringitas) – dažniausia ūmaus ryklės skausmo priežastis

Straipsnio autorė – Dr. Kildos klinikos ausų-nosies-gerklės gydytoja, prof. Rūta Pribuišienė

                                                                  

Sukėlėjai. Apie 60-70 proc. atvejų ūminį faringitą sukelia virusai (rinovirusai, adenovirusai, koronavirusai, gripo, paragripo virusai, Epštein-Baro, herpes virusas). Ligą predisponuoja šaltasis metų laikotarpis,  stresas,  vaikiškas amžius, anatominiai nosies ir ryklės ypatumai, lėt. infekcijos židiniai (dantų kariesas, sinusitas, tonzilitas), imunosupresinės būklės (pvz.: sergant vėžiu), alerginės viršutinių kvėpavimo takų ligos, CD, anemija. Ūminiu faringitu dažniausiai serga vaikai ir jauni žmonės. Suaugusiam žmogui normalu ūminiu faringitu sirgti 3-5 kartus, vaikams iki 6-8 kartų per metus. Iki 3 metų amžiaus faringitas dažniausiai yra virusinis.

Ligos išsivystymas. Į organizmą virusai patenka 2 keliais: įkvėpus sergančio asmens iščiaudėto ar iškosėto sekreto ar užkrėstomis rankomis krapštant nosį, šluostant akis (užsikrečiama liečiant sergančio žmogaus sekretu užterštus paviršius: rankenas, turėklus, pinigus ir kt.). Virusui patekus ant gleivinės, prasideda uždegimas. Dėl dirginančio uždegimo mediatorių poveikio paburksta ir parausta ryklės audiniai, gleivinė pradžioje išsausėja, vėliau ima gaminti didesnį gleivių kiekį. Virusinis faringitas įprastai trunka keletą dienų ir neretai praeina nuo simptominio gydymo. Esant pablogėjusiam imunitetui, ūminis faringitas užsitęsia dėl suaktyvėjusios ryklės grybelinės ar bakterinės infekcijos. Bakterijos sukelia apie 20 proc. ūmių faringitų. Tarp jų vyrauja streptokokai. 

Klinika. Dažniausiai ūminis faringitas yra virusų sukelto peršalimo sudėtinė dalis. Dėl uždegimo ryklėje jaučiamas peršėjimas, sausumas, skausmas. Vėliau atsiranda noras krenkšti. Dažniausiai pasitaikančios rinovirusinės infekcijos metu ryklės peršėjimą lydi nosies užgulimas ir sloga. Gripo, paragripo metu ryklės simptomus lydi užkimimas, dirginantis kosulys.  Virusiniam faringitui, išskyrus gripą, nebūdingas karščiavimas. Bendrieji negalavimo požymiai taip pat neryškūs.

Apžiūrint ryklę ūminio faringito metu dažniausiai matysime tik paraudusią, paburkusią visos ryklės gleivinę be tonzilių pakitimų (1 pav.)

                                                                              

1 pav. Ūminis faringitas: paraudusi ryklės gleivinė, gomurio tonzilių nematyti.

Diagnostika. Ūminio faringito diagnostika paremta anamneze ir faringoskopija. Ūminio virusinio ir bakterinio faringito diferencinei diagnostikai išsivysčiusiose pasaulio šalyse plačiai naudojamas Centor indeksas (Centor RM, 1981). Jei Centor indeksas (1 lentelė) mažesnis nei 3 balai, faringitas laikomas virusiniu. Didesnis nei 3 balų Centor indeksas dažniausiai rodo ūmią streptokokinę ryklės infekciją. Tuomet ūmi ryklės infekcija vadinama faringotonzilitu ir gydomas kaip tonzilitas.

Gydymas

Gydant virusinį faringitą svarbu numalšinti ryklės skausmą, sumažinti uždegimą bei bendrus negalavimo simptomus. Skausmo ir uždegimo malšinimui tinka bendrojo poveikio analgetikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo bei vietinio poveikio medikamentai (purškalai, pastilės, skalavimo skysčiai).  Optimalu skirti keleriopo (antibakterinio, antimikotinio ir nuskausminančio) poveikio vietiškai veikiančius medikamentus. Ilgiausią poveikio ekspoziciją užtikrina pastilės, skiriamos kelis kartus per dieną. Purškalus galima skirti tik nuo 4 metų amžiaus (gerklų spazmo prevencijai). Nereikia pamiršti ir natūralaus gydymo: medaus, česnako, imbiero poveikio. Ryklės nemalonius pojūčiui bus mažesni, jei paciento gleivinės bus drėgnos. Tuo tikslu skiriamos priešuždegimiškai veikiančios arbatos: aviečių, ramunėlių, medetkų, šalavijų.

Ūminiam faringitui nerimstant per kelias dienas, karščiuojant, galima įtarti bakterinę superinfekciją. Centor indekso, testais ar pasėliu pagrindus bakterinę infekciją, skiriamas antibakterinis gydymas.

Ūminį faringitą reikia atskirti nuo:

  • Ūmaus tonzilito (anginos).

Ūmaus tonzilito atveju būdinga staigi pradžia, lydima febrilaus karščiavimo, gerklės skausmo, skausmingo rijimo, bet nebūna slogos, kosulio ar akių gleivinės paraudimo. Apžiūros metu matoma paraudusi ir paburkusi ryklė, padidėjusios tonzilės, paburkęs liežuvėlis, padidėję priekiniai kaklo limfmazgiai (2 pav.)

                                                           

2 pav. Ūminis tonzilitas: stebimos paburkusios, su pūlingu apnašu tonzilės, padidėjęs sritinis kaklo limfmazgis.

Ūminio tonzilito diagnostika sudėtingesnė, nei ūminio faringito. Laiku nepaskyrus antibakterinio gydymo, galima sulaukti komplikacijų. Kai kurios iš jų (kaklo pūlinys, Lemiero sindromas, tonzilogninis sepsis) gali būti grėsmingos gyvybei. Įtarus ūminį tonzilitą, reikėtų kreiptis į gydytoją. Ryklės pūlinio atveju taip pat labai skauda ryti, vargina karščiavimas, šaltkrėtis. Pakinta kalba: pacientas kalba kaip su karšta bulve burnoje. Gali sutrikti išsižiojimas. Ligai progresuojant pacientas dėl skausmo ir ryklės sutinimo negali praryti net vandens. Apžiūrint matomi asimetriški ryklės audiniai, pūlinio susiformavimo vietoje audiniai „papūsti“, skausmingi liečiant (3 pav).

3 pav. Paratonzilinis pūlinys: ryklės audiniai asimetriški, rodykle parodyta paratonzilinio pūlinio vieta.

Paratonzilinis pūlinys diagnozuojamas apžiūrint ir atliekant pūlinio punkciją (4 pav.). Punkcijos vietoje pūlinys prapjaunamas. Skiriami antibiotikai. Pūliniui išsivalius, rekomenduojama pašalinti tonziles su pūlinio maišu. Vaikams įtarus ryklės pūlinį, iš karto atliekama pūlinio drenavimo ir tonzilių pašalinimo operacija su bendrine nejautra.

Laiku nediagnozavus paratonzilinio pūlinio ar nepaskyrus gydymo, gresia mirtinos komplikacijos: kaklo audinių ir tarpuplaučio pūlynas, sepsis.